Gynybos veiksmai

Gynybos veiksmų pagrindas yra gerai ištobulinta kūno valdymo technika. Jos mokymas – labai sudėtingas vyksmas, nes neteikia tiek pasitenkinimo, kiek rezultatyvus perdavimas ar taiklus metimas į krepšį. Gynybos veiksmų beveik nėra prasmės mokyti standartinėmis sąlygomis, nes tai yra atsakas į varžovo puolimą. Tačiau judėjimo būdų, kūno padėčių, dažniausiai pasitaikančių žaidimo situacijų yra mokoma ir be varžovo. Tai padeda stiprinti raumenis, gerinti funkcinį organizmo pajėgumą ir valdyti judesius rungtyniaujant. Todėl mokant gynybos veiksmų labai svarbūs yra rungtyniavimo metodai, naudojant tiesioginį varžovo pasipriešinimą. Individualūs gynybos veiksmai padeda sustabdyti vieną varžovą, o kelių žaidėjų gynybos veiksmų derinys padeda sukurti gynybos sistemą (asmeninę, aikštelės ir mišrią). Gynybos veiksmai yra skirstomi į:

gynybos stovėseną ir žingsnius;
veiksmus prieš žaidėją su kamuoliu;
veiksmus prieš žaidėją be kamuolio;
veiksmus prieš užtvaras;
kovą dėl atšokusio kamuolio.

Geras varžovo taktikos pažinimas ir jos analizė turi didelę reikšmę pasirenkant tinkamus judėjimo veiksmus ir kūno padėtis. Gynybos technika labai priklauso nuo nervinės judesių valdymo veiklos ir fizinio pajėgumo, nes čia reikalingas raumenų galingumas, kartotinio darbo ištvermė, vikrumas ir koordinacija. Taip pat labai svarbi yra ir psichinė būsena, žaidėjų motyvacija, padedanti nevengti fizinio kontakto ir susidūrimo su varžovu. Gynyba taip pat padeda kurti puolimą – priverčia varžovus klysti ir lemia greitojo puolimo pradžią.

Gynybos veiksmų technika

Gynybos veiksmai dažniausiai yra skirstomi pagal konkrečias užduotis ir žaidimo situacijas. Jie grupuojami pagal loginį ir taktinį žaidėjų išsidėstymą.

Perėjimas iš puolimo į gynybą

Jis reikalauja geros psichomotorinės reakcijos, greito judėjimo ir organizuoto žaidėjų veikimo. Perėjimo iš puolimo į gynybą pradžia gali būti varžovų metimas į krepšį arba prarastas kamuolys. Pereinant iš puolimo į gynybą, reikėtų laikytis trijų pagrindinių taisyklių:

neleisti atitrūkti link krepšio judančiam varžovui;
stabdyti puolėją su kamuoliu, pasirenkant tinkamą atstumą iki jo;
visiems žaidėjams skubėti užimti gynybos padėtį, ypač saugant trijų sekundžių zoną.

Šiais uždaviniais siekiama sustabdyti greitąjį varžovo puolimą, užkirsti kelią greitiems metimams iš po krepšio, priversti varžovą pereiti į pozicinį puolimą ir klysti.

Žaidėjo su kamuoliu dengimas

Varžovų puolimas gali būti įveiktas tinkamai dengiant žaidėją su kamuoliu. Gynėjas turi išmokti arti gintis prieš puolėją su kamuoliu, kai reikia panaudoti labai aktyvius veiksmus – spaudimą. Kiekvieną kartą, kai kamuolys yra laikomas, varomas, perduodamas arba metamas, gynėjo uždavinys yra šiuos veiksmus sutrukdyti arba sukaustyti. Ypač svarbu aktyviai atakuoti po to, kai puolėjas nebeturi teisės varytis kamuolį. Reikia naudoti greitus rankų ir kojų judesius, reaguoti į veiksmą, pasirinkti tinkamą atstumą iki puolėjo. Žaidėjo su kamuoliu dengimas turi būti suderintas su kitų gynėjų veiksmais, kurie turi būti tam pasiruošę.

Besiginantys žaidėjai turi atsistoti į pagrindinę stovėseną. Netinkamai pasirinkus stovėseną sustabdyti varžovą yra labai sunku. Gynėjas, dengiantis varžovą su kamuoliu, turi būti vienoje linijoje tarp puolėjo ir krepšio (54 pav.). Reikia išlaikyti tokį atstumą, kuris neleistų nei mesti, nei prasiveržti prie krepšio. Prasiveržimai yra labai pavojingi, nes atveria kelius metimams iš po krepšio ir griauna komandinę gynybą.

Žaidėjo su kamuoliu dengimas - IBUtraining

Žaidėjo be kamuolio dengimas

Žaidėją be kamuolio dengiantis gynėjas turi nuolat su juo judėti, išlaikydamas kamuolio perdavimo linijos padėtį. Ši padėtis – tai gynėjo stovėsena prieš puolėją vienoje linijoje su kamuoliu. Svarbu yra pasukti galvą į kamuolio pusę ir tuo pat metu periferiniu matymu stebėti dengiamą varžovą.

Kad individualūs gynybos veiksmai derėtų prie komandos, žaidėjai privalo tarpusavyje bendrauti. Gynėjų veikloje yra naudojamas tiek verbalinis, tiek ir neverbalinis bendravimo būdas. Tai žodžiai, frazės ir ženklai, padedantys informuoti apie pasikeitimą ginamaisiais, pagalbą, varžovo užtvaras ir kt.

Kova dėl atšokusio kamuolio

Atkovotas kamuolys yra baigiamasis gynybos veiksmas. Kiekvieno gynėjo uždavinys yra po netaiklaus metimo sugrąžinti kamuolį savo komandai. Kova dėl kamuolių yra svarbi gynybos dalis, todėl tam reikia skirti pakankamai pastangų ir laiko.

Gynyboje, skirtingai nei puolime, yra naudojama žemesnė pagrindinė stovėsena. Ši padėtis leidžia patogiau judėti įvairiomis kryptimis, sustoti ir išlaikyti kūno pusiausvyrą prieš puolėją.

Teisinga gynėjo stovėsena yra tokia, kai kojos pusiau sulenktos, pastatytos šiek tiek plačiau nei pečiai, viena koja puse pėdos yra priekyje, kita – 45° pasukta į šoną. Liemuo turi būti tiesus, pečiai palinkę į priekį, viena ranka ištiesta į priekį ir paruošta sustabdyti kamuolio perdavimą ir metimą, kita – nuleista žemyn ir trukdanti kamuolį varyti. Abiejų rankų pirštai praskėsti ir atpalaiduoti, o delnai pasukti į kamuolio pusę. Kūno masė ant abiejų kojų pasiskirsčiusi vienodai (56 pav.).

Kova dėl atšokusio kamuolio - IBUtraining

Judėjimo būdai ginantis taip pat yra labai svarbūs. Judant į dešinę pusę, dešinioji ranka lieka nuleista prie kamuolio, o kairioji pakelta. Judant į kairę, rankų padėtis – atvirkščiai – pasikeičia. Pirmas žingsnis atliekamas pasispiriant nuo atraminės kojos, pagrindinę statant kiek galima toliau. Žingsnis atliekamas judėjimo kryptimi, atraminę koją traukiant link pagrindinės. Toks judėjimo būdas pristatomuoju žingsniu yra gynybos technikos pagrindinis veiksmas. Jis naudojamas ginantis prieš puolėją su kamuoliu ir be kamuolio bei derinamas su kitais judėjimo veiksmais.

Pereinant iš puolimo į gynybą naudojami bėgimas ir judėjimas atbulomis. Gynėjo galva turi būti pasukta į kamuolio pusę, rankos parengtos trukdyti kamuolio perdavimą, kojos pasirengusios keisti kryptį arba sustoti.

Žaidėjo su kamuoliu dengimas

Gynėjas, dengiantis žaidėją su kamuoliu ir stovintis pagrindinės stovėsenos poza, turi išlaikyti kūno padėtį vienoje linijoje tarp kamuolio ir krepšio (puolėjas–gynėjas–krepšys) (54 pav.). Gynėjo galva turi būti palenkta į priekį iki puolėjo krūtinės lygio.

Padėtis puolėjui nepradėjus varyti kamuolio. Viena iš sudėtingiausių užduočių, su kuriomis susiduria gynėjai, yra tinkamas atstumas iki gynėjo ir kūno padėties pasirinkimas. Žinoma, kad varžovas turi tris puolimo veiksmus – kamuolio varymą, perdavimą ir metimą. Todėl labai svarbu nestovėti per arti jo. Vikrus puolėjas lengviau prasiverš pro gynėją, kuris stovi per arti. Tačiau labai svarbu yra nestovėti ir per toli, nes toliau atsitraukęs gynėjas neapsisaugos nuo metimo į krepšį. Taigi, norint tokių klaidų išvengti, rekomenduojama gintis ištiestos rankos atstumu (56 pav.). Tačiau, jeigu puolėjas yra labai vikrus, patartina nuo jo toliau atsitraukti.

Priversti savo varžovą varytis kamuolį silpnąja ranka. Jei puolėjas yra dešiniarankis, gynėjui reikėtų kairiąja koja žengti pirmyn, pakelti rankas ir nukreipti kamuolio varymą į kairę pusę (57 pav.). Tai trukdys puolėjams ne tik varytis, bet ir perduoti kamuolį į dešinę pusę. Šis būdas yra naudojamas tik tada, kai varžovas prastai varo kamuolį kairiąja ranka. Todėl pirmiausia yra svarbu išmokti gerai judėti pagrindinės stovėsenos poza, esant vienoje linijoje tarp puolėjo ir krepšio (56 pav.).

Padėtis, kai puolėjas varo kamuolį

Rankas rekomenduojama laikyti kamuolio lygyje. Jei kamuolys žemai, tai rankos irgi žemai, jei kamuolys pakeliamas aukščiau – rankos irgi pakyla. Abi rankos visada turėtų būti laikomos netoli gynėjo ir parengtos trukdyti varyti kamuolį. Tokia rankų padėtis privers puolėją kamuolio varymą nutraukti. Ypač svarbi yra kojų padėtis, kuri žemos pagrindinės stovėsenos pozoje padeda laiku reaguoti ir greitai judėti išliekant vienoje linijoje tarp puolėjo ir krepšio (58 pav.).

Jei varantis kamuolį puolėjas aplenkia gynėją – prasiveržia, sustabdyti jo judėjimą prie krepšio yra beveik neįmanoma. Vis dėlto gynėjas gali bandyti iš už nugaros kamuolį išmušti arba išgriebti (59 pav.). Taip pat reikia stengtis bėgti visu greičiu ir bandyti pavyti bei aplenkti puolėją. Tai reiškia, kad gynėjai turėtų judėti ne tik pristatomuoju žingsniu, kuo mažiau kilnodami bendrąjį kūno masės centrą (BKMC) ir apkraudami raumenis, bet taip pat mokėti judėti ir bėgti atbulomis.

Padėtis, kai kamuolio varymas sustabdytas

Sustabdžius kamuolio varymą, puolėjo tolesni veiksmai tampa riboti ir lengvai nuspėjami. Jis gali tik mesti į krepšį arba kamuolį perduoti. Todėl gynėjui reikia priartėti prie puolėjo, aktyviai stengtis atimti kamuolį, varžyti jo veiksmų laisvę, paliekant jam kuo mažiau erdvės (60 pav.).

Žaidėjo be kamuoliu dengimas

Tai veiksmas, nuo kurio priklauso komandinės gynybos sėkmė. Dažnai pasitaiko, kad dengdami žaidėją be kamuolio gynėjai pasirenka netinkamą kūno padėtį, praranda dėmesio kontrolę ar atsipalaiduoja. Todėl labai svarbu yra jausti atsakomybę ir suvokti keliamus reikalavimus.

Dengiant puolėją be kamuolio reikia su juo judėti viena kamuolio perdavimo linija. Ši užduotis yra gana sudėtinga, nes reikalauja daug dėmesio stebint ir dengiamą puolėją, ir kamuolį.

Ginantis prieš žaidėją be kamuolio yra naudojamos dvi padėtys: atvira stovėsena – pasisukus į kamuolį (61a pav.) ir uždara stovėsena – pasisukus į puolėją (61b pav.). Atvira stovėsena tinkamesnė tuomet, kai kamuolys yra toli nuo ginamo žaidėjo, uždara – kai ginamasis yra arčiau kamuolio. Bendras šių stovėsenų reikalavimas – gynėjai prieš puolėjus turi stovėti kamuolio perdavimo linijoje.

Atvira gynybos stovėsena

Uždara gynybos stovėsena

Svarbi gynėjo užduotis – atimti iš varžovo galimybę laisvai judėti, sugauti kamuolį ten, kur jam patogu mesti ar prasiveržti. Dengiant puolėją be kamuolio, svarbu yra gynėjui nebūti suklaidintam ir išvengti puolėjo įbėgimo prie krepšio. Reikia judėti taip, kad puolėjas nepasiektų norimos aikštelės vietos ir negautų kamuolio.

Dengti žaidėją be kamuolio bus daug lengviau, jei gynėjai tiesiogiai stebės kamuolį, o periferiniu matymu kontroliuos puolėjo padėtį. Matyti kamuolį ir gynėją turi tapti įgūdžiu, kuris leistų kontroliuoti perdavimus ir greitai vertinti rungtynių situaciją.

Gynyba prieš puolėją, žaidžiantį nugara į krepšį

Vidurio, krašto puolėjai ir kiti žaidėjai dažnai naudoja puolimo veiksmus žaisdami nugara į krepšį. Todėl gynybos prieš juos technika yra savita. Žinant, kad nugara į krepšį yra žaidžiama ypač pavojingoje aikštelės vietoje – prie trijų sekundžių zonos ir jos viduje, gintis reikėtų pradėti mokyti nuo tinkamos kūno padėties. Šiuo atveju reikia išmokti gintis dviem būdais: prieš žaidėją be kamuolio ir su kamuoliu.

Esant padėčiai, kai puolėjas yra be kamuolio, naudojamas dengimas iš pusiau priekio (uždara stovėsena) ranką laikant įstrižai perdavimo linijos (62 pav.) arba dengimas iš priekio (atvira stovėsena) (63 pav.). Abiejų padėčių bendras tikslas – trukdyti puolėjui sugauti kamuolį prie trijų sekundžių zonos ir jos viduje

Dengimas iš pusiau priekio

Dengimas iš priekio

Naudojant dengimą iš pusiau priekio, laikyti pakeltą ranką perdavimo linijoje yra patogu, kai gynėjas ir puolėjas panašaus ūgio. Ši padėtis ne tik trukdo puolėjui sugauti kamuolį, bet ir leidžia jį patogiai atitverti po metimo į krepšį. Ginantis iš pusiau priekio, svarbu yra stebėti kamuolį ir gerai panaudoti fizinį kontaktą. Matant, kur yra kamuolys, galima sutrukdyti perdavimą spaudžiantis prie varžovo ir dengiant ranką, kuria jis siekia kamuolį sugauti.

Atvira stovėsena, dengiant iš priekio, naudojama norint apsisaugoti nuo tiesaus perdavimo puolėjui, kuris dažniausiai turi ūgio pranašumą. Tačiau ši padėtis turi ir trūkumą, nes leidžia kamuolį lanku permesti per gynėją, o po metimo į krepšį būna labai sunku atitverti.

Žaidėjams kovojant dėl norimos padėties ir vietos aikštelėje labai reikšmingi yra kūno parametrai, fizinė galia ir charakteris. Nors gynėjai turi judėti esant dideliam fiziniam pasipriešinimui, vis dėlto privalo judėti vikriai, kad sustabdytų kamuolio perdavimą.

Kai puolėjas sugauna kamuolį nugara į krepšį, gynėjas turi greitai pakeisti kūno padėtį atsistodamas pagrindinės stovėsenos poza ir paruošdamas abi rankas darbui (64 pav.). Svarbu yra atsistoti į vieną liniją tarp gynėjo ir krepšio. Kita svarbi taisyklė – atraminės rankos padėtis ir atstumas iki puolėjo. Taisyklės leidžia ranką statmenai sulenkti per alkūnę ir atremti ją į puolėją. Tai suteikia gynėjui erdvės ir laiko reaguoti į puolėjo veiksmus ir išlaikyti stabilią pusiausvyrą. Laisvąja ranka galima trukdyti kamuolio perdavimą ir varymą. Be to, negalima leisti puolėjui pasisukti nei į vieną, nei į kitą pusę. Gynėjas taip pat neturi atbulomis trauktis link krepšio, kai puolėjas pradeda varyti kamuolį. Atskirais atvejais pasitaiko, kai puolėjas prastai valdo kamuolį silpnąja ranka, todėl gynėjui reikia numatyti galimus jo veiksmus ir daugiau dėmesio sutelkti į stipriąją ranką.

Stovėsenos poza gynybai ir paruošdamas abi rankas - IBUtraining

Trenerio patarimai:

Žema pagrindinė stovėsena ir judėjimas pakeltomis rankos, kamuolio ir varžovo matymas turi tapti gynybos įgūdžiu.
Svarbu laikytis tinkamo atstumo iki varžovo ir, jeigu yra galimybė, versti jį varyti kamuolį silpnesniąja ranka.
Būtina aktyviau gintis prie aikštelės ribas žyminčių linijų, kur puolėjo judėjimas yra apribotas. Sustabdžius kamuolio varymą, reikia pradėti dar aktyviau spausti varžovą.