Krepšinio žaidėjų atranka

Žmogaus atranka į krepšinį, yra specifiška ir svarbi daugiametės treniruotės dalis. Rengiant įvairaus meistriškumo krepšininkus, svarbu yra taikyti efektyvias atrankos priemones, kurių pagrindą sudarytų pedagoginiai, socialiniai ir kt. tyrimai (Bompa, Haff, 2009).  Jais remiantis, turėtų būti įvertinami genotipinės adaptacijos požymiai, nustatomi individualūs gebėjimai, kurie yra reikalingi krepšinio sporto šakai.

Sportinė atranka – geriausius duomenis turinčių žmonių atrankos procesas, prasidedantis nuo pirmųjų jaunojo sportininko žingsnių sportinėje veikloje (Sporto terminų žodynas, 2003).

Krepšininkų atranka yra etapiškas vyksmas, paremtas individualiu sportininko vertinimu, atsižvelgiant į jo fizinį, techninį, taktinį, psichinį parengtumą, jo asmenybės bei socialinių įgūdžių vystymąsi. Žaidėjų atrankai naudojami įvairūs tyrimų metodai, padedantys ne tik šiuos požymius nustatyti, bet ir prognozuoti tolimesnę jų raidą.

Didelis krepšinio mokyklų skaičius sukuria geras konkurencines sąlygos Lietuvoje ir padidina vaiko galimybes siekti meistriškumo ir atskleisti tas savybės, kurios žaidimui labiausiai tinka.

Atranka į krepšinį turi aiškią specializacijos kryptį, atsisakant paviršutiniškų, abstrakčių vertinimų, išryškinant esminius žaidėjo pajėgumo požymius.

Sportinė atranka turi padėti spręsti perspektyvių žaidėjų, iš kurių galima parengti didelio meistriškumo sportininkus, atrankos uždavinį bei nustatyti jų rengimo strategiją treniruotės sistemoje.

  1. Platonovas (2004) atranką sporte sieja su daugiamete sporto treniruotės struktūra. Krepšinyje galėtumėm išskirti keturis svarbius sportininkų atrankos etapus, kurie turi reikšmingos įtakos žaidėjų raidai.
Atrankos etapas Uždavinys Daugiamečio rengimo etapas
Pirminis Nustatyti  sportinio rengimo tikslingumą Pradinis rengimas
Tarpinis Veiksmingo sportinio tobulinimosi perspektyvų nustatymas Sportinių įgūdžių intensyvaus formavimosi
Pagrindinis Tarptautinės klasės rezultato pasiekimo galimybių nustatymas Didelių sportinių rezultatų
Baigiamasis Sugebėjimas išlaikyti maksimalų rezultatą arba jį padidinti išaiškinimas Didelio meistriškumo išlaikymo

 

Lietuvoje, rengiant krepšininkus, sėkmingai taikoma sportinės atrankos sistema, pradedant nuo vaikų grupių formavimo ir baigiant geriausių žaidėjų atranka į nacionalinę rinktinę. Kiekvienam atrankos etapui būdingi savi metodai ir kriterijai, įvertinimo tikslumas ir išvadų kategoriškumas. Sportinės veiklos tyrėjai yra nustatę, kad skirtingų šakų sportininkai pasižymi specifiškais morfologiniais, funkciniais ir judesių veiklos požymiais (Bompa, Haff, 2009). Krepšiniui yra svarbus platus kompleksas įgimtų ir įgytų savybių bei gebėjimų, kuriuos pateikiame 2 paveiksle

  1. Pirminis atrankos etapas (pradžia 5 – 8 metų amžius). Šio etapo pagrindinis uždavinys yra masinis vaikų įtraukimas į krepšinį. Stengiamasi kiek galima daugiau vaikų sudominti bei pakviesti sportuoti. Priimami visi norintieji, pagal amžių nukreipiant į pradinio ugdymo grupes. Jos formuojamos ne tik mokyklų pradinėse klasėse, bet ir vaikų darželių vyresniosiose grupėse. Pagrindiniu orientavimo ir atrankos kriterijumi yra mokytojų ir auklėtojų rekomendacijos apie vaikų norą žaisti, rungtyniauti bei lyderiauti. Apie vaikų pajėgumą galima spręsti nustačius ūgį, kūno masę, įvertinus kamuolio varymo techniką, judėjimą keičiant kryptį, rungtyniavimą ir orientavimąsi kintančiomis žaidimo sąlygomis. Tyrimai ir praktinė veikla rodo, kad pirmame atrankos etape nustatyti morfologiniai, funkciniai ir  psichiniai požymiai ne visuomet leidžia tiksliai prognozuoti būsimų krepšininkų raidą. Ją dažnai koreguoja tiek ir individualūs įgimti vystymosi dėsningumai, tiek ir fenotipinės adaptacijos reiškiniai skirtinguose gyvenimo laikotarpiuose. Vaikų ūgį galima prognozuoti naudojant aprobuotus metodus, kurių pasaulyje yra nemažai. Vieną iš jų pasiūlė JAV mokslininkai H. Khamis ir A. Roche (1994), ir paskelbė oficialiame Amerikos pediatrų akademijos leidinyje (http://www.kidsgrowth.com/hc/height.cfm). Teigiama, kad jei vaikas neturi sveikatos problemų, šis metodas yra gana patikimas: 95% atvejų faktinis ūgio nuokrypis gali būti ne didesnis nei +/-3 cm.
  2. Tarpinis atrankos etapas (pradžia 10 – 12 metų). Šio etapo pagrindinis uždavinys  nustatyti gabius žaidėjus formuojant meistriškumo ugdymo grupes, sporto mokyklų rinktines komandas. Šios grupės formuojamos vykstant pradiniam rengimui, mokant bazinių technikos veiksmų, stebint vaikų organizmo adaptaciją treniruočių ir varžybų krūviams, psichinę raidą specifinėje socialinėje aplinkoje. Šiame etape, atranką į komandas vykdo treneris, kuris atsižvelgia į šiuos vaikų raidos požymius:
  • sveikatos būklę;
  • fizinį išsivystymą;
  • fizinį pajėgumą;
  • judesių valdymo raidą ir tobulinimo perspektyvas;
  • psichines savybes;

Visų šių požymių raiška gali būti skirtinga, todėl šiame amžiuje vienų žaidėjų gali labiau ryškėti  fizinio pajėgumo, kitų – lokomociniai gebėjimai. Šio atrankos etapo metu vyksta sistemingas vaikų įtraukimas į krepšinio varžybas, nuosekliai pereinama prie sunkesnių užduočių pratybose, ima ryškėti žaidėjų techninės specializacijos požymiai – aukštesni žaidėjai mokomi vidurio puolėjų veiksmų, žemesni – įžaidinėti kamuolį.

Vykdydami atranką, treneriai dažniausiai naudoja šiuos tyrimų metodus:

  • veiklos stebėjimą;
  • fizinio pajėgumo tyrimą;
  • fizinio išsivystymo tyrimą;
  • žaidimo veiklos kiekybinių rodiklių analizę.

Šis atrankos etapas gali trukti iki 5 metų. Jo metu, krepšinio mokyklose, iš pajėgiausių žaidėjų formuojamos komandos, kurios dalyvauja moksleivių varžybose. Krepšinio sporto mokykloje dažniausiai būna ne viena atrankos grupė, rungtyniaujanti skirtingo lygio čempionatuose. Geriausi žaidėjai pasižymi didele motyvacija, lyderių savybėmis, greitais sprendimais aikštėje ir geru taktiniu mąstymu. Šiuos požymius įvertina treneris, stebėdamas vaikus ne tik varžybose, bet ir pratybose. Tačiau vien šia informacija remtis negalime.

Vykdant atranką, objektyvią informaciją suteikia fizinio ir funkcinio pajėgumo tyrimas, naudojant krepšinio žaidėjams adaptuotus pedagoginius testus.

  1. Pagrindins atrankos etapas (16 – 20 metų). Šio etapo uždavinys atrinkti gabiausius krepšininkus, kurie galėtų patekti į šalies jaunimo rinktines bei pretenduotų į profesionalias krepšinio komandas.

Atranka dažniausiai vykdoma pasitelkiant ekspertinį vertinimą bei atliekant fizinių ir funkcinių galių tyrimą. Žaidėjų atranką į komandas, gali palengvinti šie kriterijai:

  • Žaidėjo sugebėjimas realizuoti sportinį meistriškumą ekstremaliomis sąlygomis;
  • Varžybų patirtis, mokėjimas prisitaikyti prie varžovo;
  • Sugebėjimas pakelti treniruočių ir varžybų krūvius, greitai atsigauti po jų;
  • Motyvacija, darbštumas, atkaklumas, ryžtingumas, mobilizacija, parengtis;
  1. Baigiamasis atrankos etapas (visa suaugusio žaidėjo karjera). Šis etapas vykdomas atrenkant žaidėjus į nacionalines rinktines, reprezentacinius šalies ir užsienio krepšinio klubus, taip pat sudarant jų reitingus bei vykdant simbolinius geriausių žaidėjų rinkimus.

Krepšinio žaidėjų atranka į didelio meistriškumo komandas vykdoma remiantis šiais kriterijais:

  • Žaidybinės veiklos pasiekimai ir jų dinamika kelių metų bėgyje.
  • Technikos ir taktikos veiksmų tvirtumas ir mokėjimas juos realizuoti didžiausios konkurencijos varžybų sąlygomis.
  • Fizinio pajėgumo lygis ir jo kaitos tendencijos.
  • Sugebėjimas išmokti naujų technikos ir taktikos įgūdžių bei kurti juos greitai kintančiomis sąlygomis.
  • Sportininko asmenybės bruožai bei charakterio savybės.

Žaidėjų, pretenduojančių į nacionalines rinktines, bei tarptautinio lygio klubines komandas, modelinių varžybinės veiklos rodiklius objektyviai apibrėžti yra sudėtinga. Tačiau dažniausiai vertinami individualūs puolimo ir gynybos įgūdžiai bei gebėjimas juos realizuoti komandos naudai. 3 pav. pateikiame dvi apibendrintų atrankos kriterijų grupes, kurie stebint žaidėjus galėtų būti skaidomi dar į smulkesnius kokybinius reikalavimus. Skirtingų žaidėjų puolimo ir gynybos įgūdžių išmokimo lygis gali būti nevienodas, todėl svarbi yra trenerio kompetencija derinant žaidėjų galimybes žaisti vienoje komandoje. Praktikoje dažnai pasitaiko, kai žaidėjas labai efektyviai rungtyniaujantis vienoje komandoje, kitoje komandoje nepritampa. Labai svarbu yra įvertinti varžybinių pasiekimų kaitos tendencijas, jų gerėjimo arba blogėjimo objektyvias priežastis.

Didelio meistriškumo vyrų ir moterų komandų žaidėjai išsiskiria ir specifiniais fizinio pajėgumo rodikliais (Paulauskas, 2010). Krepšinyje, vyraujant labai didelio galingumo trumpam darbui – šuoliams, bėgimams, stabdymams, kamuolio metimams ir kt. ypač aktualus tampa specifinis raumenų galingumas, gebėjimas jį pakartoti tiek kartų kiek reikalauja žaidimo situacija.

Baigiamajame atrankos etape į pajėgiausias komandas, klubus, rinktines patekę žaidėjai dažnai būna pranašesni ne tik savo fiziniais gebėjimais. Dažnai jie išsiskiria ir psichinėmis savybėmis bei asmenybės brandos bruožais. 4 paveiksle pateikiame asmenines žaidėjų savybes, kurios padeda arba trukdo pasiekti gerų rezultatų, leidžia konkuruoti su  kitais. Vieni bruožai yra genetiškai determinuoti, kitus sportininkas gali keisti ir modifikuoti (Bump, 2000).

Valia – sąmoningas savo veiklos bei elgesio reguliavimas, padedantis žmogui įveikti kliūtis siekiant tikslo .Valios stoka, gali būti vienu iš tolimesnės krepšininkų raidos trūkumų.

Mąstymo įgūdžiai – tai pažintinės veiklos procesas, susijęs su besikeičiančia rungtynių situacija, esant daugybei pasirinkimo ir atmetimo variantų, gebėjimas priimti teisingą sprendimą ir greitai veikti. Šis savybė dažnai gali kompensuoti fizinių galių trūkumą.

Pasitikėjimas savimi – tai tikrumas dėl savo veiksmų ir gebėjimų, kad pats žaidėjas yra pajėgus atlikti tuos uždavinius, kuriuos jam kelia treneris, klubo vadovai ir jis kelia pats sau.

Atkaklumas – tai nuoseklus tikslo siekimas sunkiomis objektyviomis ar subjektyviomis veiklos sąlygomis.

Motyvacija – tai poreikis laimėti, nugalėti kliūtis, parodyti galią, atlikti ką nors itin sudėtingą, didžiuotis savo pasiekimais.

Požiūris į darbą – tai realūs darbo  veiklos  rezultatai ir žaidėjo pasitenkinimas ar nepasitenkinimas savo darbu.

Konfliktiškumas – tai asmenybės bruožas, pasireiškiantis noru prieštarauti, ginčytis, piktintis, įžeidinėti ir pan.  Konfliktiška asmenybė gali būti nepageidaujama komandoje. Santykių darna komandoje, gali būti vienu iš atrankos kriterijų.

Ryžtingumas – tai asmenybės bruožas, pasireiškiantis gebėjimu teisingai vertinti situaciją, laiku priimti sprendimą, nuosekliai ir atkakliai jį įgyvendinti.

Emocinis pastovumas –   tai žmogaus gebėjimas ramiai raguoti į kintančią situaciją, išorinį jaudinimą, įtampą, sėkmę ir nesėkmes.

Krepšininkų atranka į didelio meistriškumo komandas ir nacionalines rinktines vykdoma keliais būdais:

  • Kompleksinis varžybinės veiklos stebėjimas, trenerių, vadybininkų bei ekspertų vertinimai.
  • Mokslininkų ir medikų rekomendacijos atlikus pajėgumo bei sveikatos tyrimus.
  • Krepšininko motyvai žaisti komandoje, į kurią jis kviečiamas.
  • Žaidėjų vertinimas kontrolinėse rungtynes ir atrankos stovyklose.
  • Statistinių žaidimo veiklos rodiklių analizė bei apibendrinimas;
  • Psichikos bruožų vertinimas stebint žaidėją rungtynėse ir pratybose.